uredija
LtIEn

        

        

 
Panevėžio miškų urėdija Klauskite Svetainės medis Neįgaliems
Korupcijos prevencija
Korupcijos prevencija
Korupcijos prevencija
Korupcijos prevencija
a
Pranešimo tema*:
Anoniminis pranešimas*:
Įrašykite simbolius*:
Patvirtinimas  

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos
Kaip paukščius globosime šią žiemą? 2013.11.22

 Lapkričiui persiritus į antrąją pusę ne naujiena sulaukti šaltuko ar sniegelio. Jie dar nepradeda žiemos, tačiau perspėja ir primena: ji ateis ir negalima delsti ruošiantis paukščių globai.

„Ūkininko patarėjas“
2013 m. lapkričio 19 d. Nr. 135(3092)
Selemonas PALTANAVIČIUS
Gamtininkas

Lapkričiui persiritus į antrąją pusę ne naujiena sulaukti šaltuko ar sniegelio. Jie dar nepradeda žiemos, tačiau perspėja ir primena: ji ateis ir negalima delsti ruošiantis paukščių globai.

Kokios paukščių globos priemonės žiemą yra reikalingausios?
Kiekvieną vėlų rudenį, primenant apie paukščių globą, sulaukiama ir kitokių nuomonių. Dažnai bandoma aiškinti, kad paukščiai (taip pat ir žvėrys) turėtų maisto ieškoti patys, išlikti taip, kaip juos mokė gamta. Lesinimas ir šėrimas kartais traktuojami kaip prie natūralios gamtos nederanti priemonė, sujaukianti gyvūnų įpročius ir keičianti jų biologiją. Ar lesindami paukščius mes tikrai jiems kenkiame?
Šiandien neįmanoma teigti, kad paukščiai tebegyvena neliestoje, natūralioje gamtoje, o žmogaus įtaka jiems neturi reikšmės. Mes neatpažįstamai pakeitėme gamtą, iškirtome daug miškų, išplėtėme žemės ūkio plotus, todėl sparnuočiai neteko dalies savo buveinių ir maitinimosi vietų. Kaimo sodybos daug kur ištuštėjo, kitur jose nelaikoma gyvulių, žiemą nenubyra joks grūdelis, tad paukščiams ten glaustis nėra sąlygų. Beje, jų lesinimas nėra paprastas dalykas.
Tik maža dalis visų žiemoti liekančių paukščių „priima“ mūsų pasiūlytą pagalbą. Daugelis gyvena savo gyvenimus, kad ir nelengvus, bet tikrus. Tiesa, būtina pastebėti, kad tokių rūšių buveinių niekas nesuardė, nesunaikino. Kas žino, kaip elgtųsi tetervinai, kurtiniai ar jerubės, tikrieji miško glūdumos paukščiai, netekę savo medynų, ar prie žmogaus keliautų visi geniai, skristų pelėdos? Prieš 50 metų mieste pamatytas juodasis strazdas buvo sensacija, atskridęs lesyklon – įvykiu. Šiandien tai nieko nestebina. Matyt, paukščiai į aplinkos pokyčius reaguoja labai greitai.
Turime prisiminti, kad sparnuočių globa mūsų krašte – visai nesenas reiškinys. Profesorius Tadas Ivanauskas rašo, kad jo tėviškėje žiemą paukščiams būdavo ant karties pamaunamas avižų pėdas, kurio pakakdavo neilgam. Daug dažniau paukščiai sulaukdavo sodiečių (ir ne tik jų) pagalbos, kuri iš esmės nebuvo jiems skirta. Tai, kas pabirdavo kieme ar vežant vežimu, rogėmis, tapdavo lesalu. Visą žiemą taip žmogaus aplinkoje gyveno ir savo įpročius pakeitė ne viena, o daug dešimčių žaliukių, startų, kurapkų, žvirblių, zylių, bukučių, genių, kėkštų kartų. Tai, ką žmonės nevalingai pamesdavo tinkamo paukščiams, tapo būsimo ilgamečio bendravimo proceso dalimi. Iš šio margo sparnuočių pulko galima išskirti naminį žvirblį, kuris yra labiausiai prieraišus žmogaus ūkio palydovas ir be žmogaus gyventi negali. Beje, jis gyvena tik ten, kur gyvenama intesnyviai, kur laikomi gyvuliai, pabyra grūdų ar kito lesalo.
Panaši, tačiau ne tokia prieraiši yra geltonoji starta, kuri visada įvertina žmogaus ūkio „kokybę“.
Prieš 100 metų Lietuvoje šių paukščių galėjai matyti sodybose, kaimuose, miestuose. Atrodo, tada paukščių globos žiemos metu pradmenys buvo jau padėti, nes lietuviai, visada buvę draugiški gamtai, nešykštėdavo lesalo greta šmėžuojantiems mažiesiems kaimynams. Stimulu sparnuočių globai neabejotinai tapo 1923 m. išleista prof. T. Ivanausko knygelė „Mūsų paukščiai ir mokykla“. Joje autorius Lietuvos skaitančiajai visuomenei atvėrė naują tikslą: saugoti paukščius, juos globoti, jais gėrėtis. Apie žiemos globos akcijas autorius rašo: „...Šalčiams užėjus galima privilioti kai kuriuos paukščius prie namų. Tam tikslui daromos jiems ėdžios (turėkime omenyje, kad žodžio „lesykla“ tada dar neturėjome). Geriausiai daryti jas prieš mokyklos langus, kad vaikai galėtų su jomis susipažinti. Tam reikalui prikalama prie lango iš oro lentelė su iškilais kraštais ir pilami įvairūs grūdai, geriausia kanapės, aguonos, saulėgrąžos, kviečiai. Tokiose ėdžiose su noru apsilanko zylės, bukučiai, kartais dagiliai ir kt.“ Šiandien kai kurie šio teksto žodžiai ar deriniai gali būti sunkiau suprantami, tačiau svarbu – jų esmė. Beje, dabar tokios knygelės, skirtos mokyklai ir paukščiams, neturime.
Taigi galime sakyti, kad paukščiai Lietuvoje su žmogumi „žiemos sutartis“ sudarė gana seniai. Bent 100 metų čia sparnuočiai lesinami. Vadinasi, tiek jų kartų kas žiemą tikėdavosi ir sulaukdavo pagalbos. Šiandien gyvena tolimi tų paukščių palikuonys. Ar galime jiems staiga pareikšti, kad mes pradedame mąstyti kitaip ir senoji „sutartis“ nutrūksta? Ar žinome, kokios gali būti tokio vienšalio apsisprendimo pasekmės?
Paukščių lesinimas jiems sunkiu metu – senas reiškinys visoje Europoje, dalyje Šiaurės Amerikos. Ne paslaptis – kai kur pagalbos sparnuočiams idėja pakito, jie lesalo gauna visus metus ir gerokai pakeitė savo įpročius ar net biologiją. Tokie nepageidautini reiškiniai gali tapti pavojingi, nes ilgainiui sparnuočiai vis labiau pasikliauja žmogaus pagalba, silpnėja jų prisitaikymo prie natūralių gamtos sąlygų įgūdžiai. Be jokios abejonės, prie lesyklų pripratę paukščiai gali būti labai pažeidžiami: šaltą žiemą net viena diena prie tuščios, be lesalo lesyklos jiems gali kainuoti gyvybę.
Ne tik mes, bet ir mūsų paukščiai gyvena stipriai pakeistoje aplinkoje. Šiandien jau negalima kalbėti apie išskirtinai gamtinius jų ryšius, visišką atsietumą nuo žmogaus. Nuo jo globos, kurios evoliucija čia buvo apžvelgta, taip pat. Todėl atsakymas abejojantiesiems pagalbos paukščiams svarba gali būti vienas – juos saugoti, globoti reikia ir būtina; jų lesinimas sunkiu metu yra viena svarbiausių apsaugos priemonių. Ne vienintelė ir ne paskutinė, nes sparnuočio, kaip ir bet kurio gyvo organizmo, pasaulis labai didelis, sudėtingas ir jautrus.
Apie lesinimo principus rašoma kiekvieną žiemą. Jie – paprasti, tačiau labai svarbūs, telpantys į kelis „postulatus“:
įrenkite lesyklą tik tada, jei žinote, kad lesinti paukščius galėsite visą žiemą;
atminkite, kad gamtoje išeiginių ir šventinių dienų nebūna. Paukščiai nieko nežino apie jūsų rūpesčius ar ligą, jie visada laukia lesalo;
lesalui tinka tik sveiki, be prieskonių, kuo natūralesni lesalai: saulėgrąžos, kanapės, avižos, balta duona, nesūdyti ir nevirti riebalai;
pavasarį paukščius reikia baigti lesinti, kai tik atsiveria plikos žemės lopai. Tuo metu jie turi lesti tik natūralų lesalą.
Paukščių globa ir jų lesinimas – savanoriškas veiksmas. Jeigu nenorite jų globoti, leiskite jiems skristi pas kaimyną, į jo lesyklą.

   Atgal
uredija

VĮ "Panevėžio miškų urėdija"

Parko g. 32, LT-37188, Panevėžys 
Koordinatės  519887, 6178116 (LKS)
55° 44' 14.05",  24° 18' 59.95"  (WGS)

Įmonės kodas: 168689193 
PVM  m. k.  LT686891917  
Duomenys kaupiami ir saugomi 
Juridinių asmenų registre
A/s Nr.LT717044060008012572
"SEB bankas" AB, kodas 70440 

Darbo laikas:

Miškų urėdijoje, girininkijose, medelyne ir medienos ruošos padalinyje
Pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais:
Darbo pradžia    8.00 val. 
Pietų pertrauka  12.00 – 12.45 val.
Darbo pabaiga   17.00 val.

Penktadieniais:
Darbo pradžia     8.00 val.
Pietų pertrauka   12.00 – 12.45 val.
Darbo pabaiga    15.45 val.

Tel. (8 45) 448 711 
Faksas (8 45) 445 961
El. paštas: info@panmu.lt
www.panmu.lt

Interneto
svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas optimizavimas seo