uredija
LtIEn

        

        

 
Panevėžio miškų urėdija Klauskite Svetainės medis Neįgaliems
a
Pranešimo tema*:
Anoniminis pranešimas*:
Įrašykite simbolius*:
Patvirtinimas  

 

 

 

 

 

 

 

Saugomos teritorijos
Ką slepia kertinės miško buveinės?

„Kertinės miško buveinės – tarsi salos erdvėje, kurioje negali gyventi daugelio specializuotųjų buveinių rūšių organizmai. Tai – „kertiniai pamatų akmenys“, jeigu miško biologinę įvairovę įsivaizduotume kaip „namą“; iš to yra kilęs ir šių buveinių pavadinimas, pabrėžiantis jų svarbą.“
V. Marozas („Sausumos ekosistemų įvairovė ir apsauga“, 2008)

Mėgstantiems lankytis miškuose, grybauti, uogauti ar šiaip vaikštinėti ir kvėpuoti grynu oru, ko gero, yra tekę pastebėti ant medžių keistus ženklus: raudonas juostas, mėlynus trikampius ir raudonas raides KMB arba KB. Žengiant toliau už šiais ženklais pažymėtų medžių tarsi patenkama á žmogaus pamirštą miško vietą, kur klesti gamta. Dera šimtamečiai medžiai, apaugę samanomis. Savo gyvenimą baigę augalai čia pat virsta ir trūnija. Kai kuriems netgi gali pasirodyti, kad tai blogos miško priežiūros pavyzdys – juk džiūsta šimtamečiai ąžuolai ir niekas jų nenupjauna. Kodėl šios miško vietos paliktos likimo valiai?

Po užrašu KMB slepiasi kertinė miško buveinė. Pagal dabartinį susitarimą – tai žmogaus ūkinės veiklos nepažeistas (arba su išlyga nepažeistas) miško plotas, kuriame šiuo metu didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių specializuotųjų rūšių. Kitaip tariant, tai miško vieta, kurioje yra išlikę senųjų Lietuvos miškų pėdsakų ir galima rasti arba randama retų augalų ir (arba) gyvūnų rūšių.
Raudonos linijos žymi buveinės kraštus, o mėlyni trikampiai – buveinės centrą.
Buveinėse draudžiama bet kokia žmogaus veikla

Dažniausiai kertinės miško buveinės užima labai nedidelį plotą, kuris daugiau simboliškai saugo paskutinius senųjų miškų pėdsakus. Tačiau yra ir pakankamai stambių buveinių, sudarančių 10 ar 20 ha plotus. Pavyzdžiui, Kaišiadorių miškų urėdijoje inventorizuotos ir patvirtintos 75 kertinės miško buveinės, kurios užima 230 ha miško plotą.

Daugeliui buveinių išlikti padėjo tai, kad jos buvo labai nepatogiose kirtimų darbams vietose – stačiuose šlaituose, pelkėse ir kitur, kur miško ruošimo technika negalėjo įvažiuoti. Tokias vertingas teritorijas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, bendradarbiaudama su Švedijos Rytų Jotalando (Östra Götaland) regionine miškų valdyba, ėmė inventorizuoti tik 2001 m. Tuo metu jos pradėtos skelbti ne ūkinės veiklos objektais, jose uždrausta bet kokia žmogaus veikla.

Žūdamas medis suteikia gyvybę šimtams organizmų
Kertinėje miško buveinėje pirmiausia galima išvysti įspūdingų medžių. Plačialapių miškų, pušyno ar eglyno kertinėje buveinėje yra šimtamečių ir dar senesnių ąžuolų, pušų ar eglių. Pavienių tokių medžių galima aptikti ir kitose miško vietose, tačiau kertinėje buveinėje jų būna visa grupė. Buveinėje galima pamatyti visą miško gyvenimo ciklą. Seni medžiai čia pat po truputį džiūsta, kiti jau nudžiūvę, neatlaiko vėjo gūsių ir virsta. Nors gali pasirodyti, kad kertinėse miško buveinėse medžiai džiūsta ir trūnija veltui, tačiau iš tikrųjų vienas augalas žūdamas suteikia gyvybę šimtams organizmų, o vėliau sutrūnijęs medis praturtina dirvožemį.
Pažvelkime į gyvą storą medį. Jo kamienas tapęs namais kitiems smulkesniems organizmams. Apatinė kamieno dalis storai apaugusi samanomis. Dažnai čia galima rasti ir labai retų samanų rūšių. Aukščiau auga kerpių kuokštai. Senuose medžiuose neretai yra uoksų, kuriuose gali apsigyventi įvairios retos paukščių rūšys.

Ieškota labai retų vabalų
Dar didesnė ir įdomesnė organizmų grupė įsikuria ant pradedančio džiūti arba jau nudžiūvusio medžio. Pirmiausia medžio kamienas apauga įvairiais kempininiais grybais. Medžio žievę skylutėmis suvarpo įvairūs vabzdžiai. Būtent šiuose šimtamečiuose džiūstančiuose medžiuose savo namus randa daugelis labai retų vabzdžių rūšių. Galima pagalvoti, kad tokie medžiai yra įvairių kinivarpų ir kitų kenkėjų veisykla, tačiau gamta geba palaikyti pusiausvyrą. Jei tik žmogus, bea­todairiškai kirsdamas miškus, pusiausvyros nesutrikdo, vadinamieji kenkėjai nedaro pastebimos žalos, nes puola tik sergančius, silpnus medžius, o sveikų nepažeidžia.
Straipsnio autorius sudomino būtent vabzdžių pasaulio atstovai – vabalai, kurie gyvena mūsų miškuose. Šių metų tikslas buvo ištirti 8 kertines buveines (4 Pašilės girininkijoje (Ukmergės miškų urėdija) ir 4 Žiežmarių girininkijoje (Kaišiadorių miškų urėdija), ieškoti 2 labai retų, įdomių ir be galo gražių vabalų rūšių – purpurinio plokščiavabalio (Cucujus cinnaberinus) ir šneiderio kirmvabalio (Boros schneideri).

Tirti buveines padėjo Lietuvos entomologų draugija
Tiriant Žiežmarių ir Pašilės girininkijų kertines buveines labai prisidėjo Lietuvos entomologų draugija, kuri skyrė finansinę pagalbą. Ši draugija vienija vabzdžių tyrėjus. Lietuvos entomologų draugijos veiklos pradžia laikytini 1965 m. Tada į draugiją susibūrė grupė žmonių, neabejingų Lietuvos vabzdžių tyrimams. Šiuo metu jai priklauso 95 nariai, kurie aktyviai tiria vabzdžius. Draugijos tikslas – sujungti mūsų šalyje dirbančius entomologus, skatinti kūrybinę jų iniciatyvą sprendžiant teorinius ir praktinius mokslo uždavinius, propaguoti entomologijos pasiekimus visuomenėje. Lietuvos entomologų draugija vykdo entomologinius tyrimus, organizuoja entomologų renginius, mokslines ir pažintines išvykas, parodas, leidžia savo leidinius, rengia jaunųjų entomologų ir kitas mokyklas.

Purpurinis plokščiavabalis – sparčiai nykstanti miškui naudinga rūšis
Purpurinis plokščiavabalis yra labai įdomus vabalas – atrodo taip, tarsi jį būtų kas sutrypęs. Kūnas visiškai plokščias, viršutinė kūno dalis raudonos spalvos, pilvelio pusė – juoda, maždaug 13 mm ilgio. Tokia vabalo kūno forma yra ne veltui. Būdamas plokščias jis gali lengvai vaikščioti po medžio žieve. Purpurinių plokščiavabalių lervos taip pat plokščios, geltonai rudos spalvos. Vystosi po džiūstančių ir nudžiūvusių gluosnių, drebulių, ąžuolų, guobų žieve. Atrodytų, kad šie vabalai turėtų misti mediena, tačiau iš tikrųjų jie ir jų lervos yra plėšrūnai. Minta įvairių kitų ksilofagų (mintančių mediena) lervomis. Juos galima priskirti prie naudingųjų vabzdžių ir netgi lyginti su gerai žinomomis boružėmis.
Purpuriniai plokščiavabaliai – reti vabalai, smarkiai nyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Įrašyti į Lietuvos raudonosios knygos 2 kategoriją kaip pažeidžiama rūšis. Šiam vabalui dažnai yra pražūtingas jo gyvenimo būdas. Purpurinių plokščiavabalių lervos vystosi po žieve dvejus metus. Sergantys nudžiūvę medžiai dažniausiai yra nupjaunami ir išvežami iš miško. Taip žūsta visa šių vabalų generacija.

Šneiderio kirmvabalis – Lietuvos miškų reliktas
Dar įdomesnė rūšis – šneiderio kirmvabalis. Tai tikras Lietuvos miškų reliktas, natūralių senovės miškų palikimas, ksilobiontinė rūšis. Šio vabalo lervos vystosi po džiūstančiomis arba nudžiūvusiomis pušimis ir randamos tik po senų medžių žieve. Tikimybė jų aptikti, tarkim, po jaunesnio nei 40 metų medžio žieve yra labai maža.
Ir lervos, ir suaugėliai, kaip ir purpurinių plokščiavabalių, plėšrūs. Šneiderio kirmvabalis pailgas, maždaug 15 mm ilgio, viršutinė pusė blizganti, juodos spalvos, letenos raudonai rudos, antenos rudos spalvos. Vabalas saugomas pagal Lietuvos raudonosios knygos 3 kategoriją kaip reta rūšis. Svarbiausia nykimo priežastis – per anksti iškertamos pušys; net jei vabalai spėja sudėti kiaušinėlius į senesnes pušis, jos iš miško yra išvežamos anksčiau nei išsivysto vabalai.

Aptikta viena tinkama kertinė buveinė

Preliminariais šių metų ekspedicijų duomenimis, Pašilės girininkijoje yra viena purpuriniams plokščiavabaliams ir šneiderio kirmvabaliams labai tinkama kertinė buveinė. Joje rasta keletas nudžiūvusių ir nulūžusių ąžuolų, po kurių žieve ir aptikta purpurinio plokščiavabalio lervų. Pašilės girininkijoje ir Strošiūnų šile rasta keletas šios rūšies suaugėlių, tačiau ne kertinių buveinių teritorijoje. Ieškant šneiderio kirmvabalio aptikta tik suaugėlių ir taip pat ne kertinių buveinių teritorijoje. Strošiūnų šile purpurinis plokščiavabalis buvo atsitiktinai rastas feromoninėje gaudyklėje. Čia jį galėjo atvilioti suskridusios kinivarpos arba į gaudyklę vabalas įkrito atsitiktinai. Šneiderio kirmvabalių Ukmergėje buvo pastebėta rudenį po žieve, čia jie buvo susirinkę žiemoti.

Senuose sausuoliuose prieglobstį randa ir kitos retos rūšys

Džiūstantys ir nudžiūvę medžiai suteikia prieglobstį ir daugeliui kitų retų vabalų bei vabzdžių rūšių, pavyzdžiui, tokioms kaip niūraspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita). Tai pirmykščių plačialapių miškų reliktas. Šis vabalas gyvena tik senų, džiūstančių arba jau negyvų medžių ertmėse. Netgi buveinėse tokių medžių aptinkama tik pavienių. Kituose miškuose dažnai jie apskritai yra nupjaunami pirmiausia.
Niūraspalviai auksavabaliai įsikuria jiems tinkamuose ąžuoluose, klevuose, obelyse, kriaušėse, gluosniuose, tuopose. Lervos vystosi trejus metus. Įdomu tai, kad šie vabalai tame pačiame tinkamame medyje kartais gali vystytis net iki 50 metų.
Tokiose buveinėse gali įsikurti ir vieni stambiausių Lietuvos ūsuočių – pjūklaūsiai kelmagraužiai (Prionus coriarus). Jų dažnai aptinkama Strošiūnų šile. Šią vasarą vieną stambią patelę deganti šviesa vakare atviliojo netgi į namus.

Gero ūkininkavimo pavyzdys

Be retų rūšių, negyvuose senuose medžiuose gyvena ir gausybė ne tokių retų vabalų. Deja, ne visi susimąsto, kad negyvas medis ne tik kad nekenkia miškui, jo neteršia, o toliau atlieka labai svarbią funkciją – leidžia vystytis retiems vabzdžiams ir kitiems organizmams. Visiškai suiręs medis papildo dirvožemį mineralinėmis ir organinėmis trąšomis – grąžina žemei tai, ką buvo iš jos gavęs. Deja, atliekant tyrimus kertinių miško buveinių teritorijoje aptikta ne tik retų rūšių, bet ir pažeidimų: atvežtų ir išpiltų šiukšlių, nupjautų medžių.
Kertinės miško buveinės svarbios ne tik kaip pirmykščių miškų liekanos, retų organizmų radavietės, bet ir kaip potencialios jiems gyventi tinkamos teritorijos. Jas būtina saugoti. Tikėkimės, kad ateityje tokių teritorijų tik daugės, jų plotai plėsis, tarp teritorijų atsiras koridorių, kuriais galės plisti šiose buveinėse gyvenančios rūšys. Kertinės miško buveinės mūsų miškuose – tai gero ūkininkavimo pavyzdys.

Donatas Stanionis, Tadas Petrikas

   Atgal
uredija

VĮ "Panevėžio miškų urėdija"

Parko g. 32, LT-37188, Panevėžys 
Koordinatės  519887, 6178116 (LKS)
55° 44' 14.05",  24° 18' 59.95"  (WGS)

Įmonės kodas: 168689193 
PVM  m. k.  LT686891917  
Duomenys kaupiami ir saugomi 
Juridinių asmenų registre
A/s Nr.LT717044060008012572
"SEB bankas" AB, kodas 70440 

Darbo laikas:

Miškų urėdijoje, girininkijose, medelyne ir medienos ruošos padalinyje
Pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais:
Darbo pradžia    8.00 val. 
Pietų pertrauka  12.00 – 12.45 val.
Darbo pabaiga   17.00 val.

Penktadieniais:
Darbo pradžia     8.00 val.
Pietų pertrauka   12.00 – 12.45 val.
Darbo pabaiga    15.45 val.

Tel. (8 45) 448 711 
Faksas (8 45) 445 961
El. paštas: info@panmu.lt
www.panmu.lt

Interneto
svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas optimizavimas seo